Ekoturizmas (dar kitaip vadinamas ekologinis, gamtinis turizmas) – turizmo šaka, orientuota į ekologiją; gamtos, kultūros vertybių lankymas, stengiantis kuo mažiau paveikti natūralias vietovės sąlygas. Nuotykių turizmas neretai priskiriamas prie ekologinio turizmo. Taip pat iš dalies persipina su kultūriniu turizmu.
Pagrindiniai ekoturizmo principai:
- kelionės po natūralią, mažai paliestą gamtą (žygiai į kalnus, kelionės džiunglėmis ir kt.);
- žaliųjų technologijų naudojimas, minimalizavimas daromos įtakos gamtai ir vietiniams gyventojams;
- atsisakymas bereikalingos prabangos, išteklių švaistymo;
- keliautojų ekologinis, kultūrinis švietimas;
- tiesioginė nauda vietiniams gyventojams.
Ekoturizmas yra orientuotas į ekologiškai, socialiai išsilavinusius asmenis, o ne į vidutinį vartotoją. Tiesa, ekoturizmo sąvoka dažnai naudojama komerciniais tikslais, dėl to yra kritikuojama gamtosaugininkų.
Lietuvoje
Lietuvoje ekologinis turizmas apima keliavimą saugomose gamtinėse teritorijose, augalų, gyvūnų stebėjimą, vietinės kultūros ir tradicijų pažinimą bei aplinkos puoselėjimą.
Rozalimo miško parkas
Tai rekreacinis pėsčiųjų takas, įrengtas Pakruojo rajone, Rozalimo miestelio prieigose įkurtame Rozalimo miško gamtos pažinimo ir poilsio parke. Skirtas susipažinti su Rozalimo pušynu, medynų įvairove, mitologine krašto istorija, kitais įdomiais objektais. Pažintinio tako ilgis – apie 4,5 km. Jis driekiasi mišku, kurio masyvas plyti nuo Rozalimo į šiaurę palei kelią 149 Smilgiai–Pakruojis. Visame maršrute įrengta reikalinga infrastruktūra: pastatyta 18 informacinių stendų, įrengtos atokvėpiui skirtos vietos, rodyklės.
Informacija:
Rozalimas, Pakruojo raj.
55.897949, 23.87653
Laimos Skopienės ekoturizmo sodyba
Išnykusiame Petronių kaime ūkininkė Laima atkūrė autentišką ūkininko sodybą. Ūkyje yra laikomos karvės, daug avių, keletas ožkų, nemažai vištų (kurios vaikšto laisvai), antys, žąsys, kalakutai. Tai, kas prieš 100 metų buvo kaimo kasdienybė, pratęsia ir džiugina kiekvieno atvykusiojo akį bei širdį XXI amžiuje. Ar žinote, kad sodyboje yra auginamos ir škotiškos laukinės karvės – hailendai? Ilgaplaukės, mielos karvutės, kurios net ir žiemą gali būti lauke, kurias būtina yra paglostyti! Nepraleiskite galimybės įsigyti vietoje užaugintų ekologiškų produktų: kiaušinių, varškės, sūrių, medaus, avienos, triušienos, paukštienos. Ūkininkė Laima atkūrė gyvenimui ir poilsiui patogią sodybą. Senasis kaimo gyvenimo būdas, dermė su jį supančia gamta ir kiekvieno atvykusiojo sutikimas kaip artimo šeimos nario, – tokie yra Laimos Skopienės namai. Atvykite ir pasinerkite į autentišką ir lėtą kaimo gyvenimą!
Ūkio šeimininkė savo Facebook profilyje rašo įdomias ir įtraukiančias istorijas iš Sodybos gyvenimo. Kviečiame užsukti ir paskaityti!
Klovainių ąžuolas
Tai saugomas valstybės gamtos paveldo objektas, esantis Klovainių miestelyje, Pakruojo rajone. Medis auga nedideliame parke, šalia Klovainių bažnyčios, Pušaloto gatvėje.
Ąžuolas lankomas, yra populiari kraštiečių susitikimų vieta, per Valstybės dieną miestelėnai ir svečiai renkasi prie jo giedoti Tautišką giesmę. Ąžuolas tebeauga: 1980-ųjų metų šaltiniuose randama parašyta, kad Klovainių ąžuolo aukštis siekė 28 metrus, o kamieno apimtis – beveik 6 metrus. Gamtininkai skaičiuoja, kad medžiui gali būti apie penkis šimtus metų. Pasakojama, kad ant jo šakų baudžiavos laikais kabėjęs varpas, kviesdavęs baudžiauninkus į darbą.
Informacija:
Klovainiai, Pakruojo raj.
55.949415, 23.947489
Guostagalio akmuo vadinamas ,,Velnio krėslu''
Apie 1 km į šiaurės vakarus nuo Guostagalio – Degėsių kelio, Laumens miško pietrytiniame kampe dunkso masyvus, pilkos spalvos akmuo. Akmuo yra 2,5 m ilgio ir 2 m pločio, 1 m aukščio virš žemės paviršiaus. Akmuo yra su išskelta rieve lyg kėdės atlošu. Anksčiau netoli jo buvo didžiulė pelkė vadinama Velniabala.
Pasakojama, kad ant šio akmens naktimis sėdėdavęs velnias ir rūkydavęs pypkę. Praeinantiems pro šalį velnias siūlydavęs pasikeisti pypkėmis ir taboka. Jei koks žmogus susigundydavęs, tai namo parėjęs vietoj brangios pypkės rasdavo tik medžio šakelę, o vietoj tabokos – sutrūnijusių lapų saują.
Informacija:
Guostagalis, Pakruojo raj.
56.135428, 24.056939
Raudonpamūšio atodanga
Mūšos upės atodanga atsiveria kairiajame upės vingio krante. Atodanga yra geologinis gamtos paminklas, kuris formavosi prieš 350–400 mln. metų. Atodanga stačiame Mūšos upės krante driekiasi 35 m, jos aukštis – 4 m. Joje išryškėja dolomito uolienos sandara.
Informacija:
Raudonpamūšis, Pakruojo raj.
56.071168, 24.083467
Gamtos architektūros objektai. Petrašiūnų dolomito atodanga
Geologijos tarnybos mokslinis bendradarbis Augustinas Linčius iš karto atvėrė akis į neįprastą Pakruojo kraštui peizažą. Tokios formos gūbrio Lietuvoje daugiau nėra. Ant gūbrio viršaus įsitaisęs Linkuvos miestelis. Gūbrys – lanko formos, galais nukeliauja į Latviją, nes tęsiasi 130 kilometrų.
A. Linčius pasakojo, jog gūbrį paliko paskutinis per Lietuvą slinkęs ledynas. Čia jis sustojo ir pakraštyje susikaupė gūbrys.
Ledynui tirpstant žemesnės vietos buvo apsemtos tirpsmo vandens, kuris aplygino gūbrio paviršių.
Raudonpamūšis, kur iš Mūšos vandenų iškilusi Raudonpamūšio dolomito atodanga. Prieš milijonus metų į akmenį įaugę moliuskai ir dabar matyti atodangos sienoje.
Skalių kalnas Pakruojo rajone – kitas dolomito kūrinys, sutvertas maždaug prieš 300 milijonų metų.
Informacija:
Dolomito g. 6, Petrašiūnų km., Pakruojo raj.
56.023571, 23.941007
Pakruojo miesto parkas (medžio skulptūros, sakurų sodas)
1974 m. Kruojos slėnyje įkurtas 14 ha. miesto parkas – renginių bei poilsio vieta. 1987 m., surengus respublikinį medžių drožėjų plenerą, parkas pasipuošė medžio skulptūromis.
Pastaraisiais metais skulptūros restauruojamos ir statomos naujos.
Skirtinguose Kruojos krantuose išsidėsčiusias senąją ir naująją miesto dalis jungia trys kabantieji pėsčiųjų lieptai ir du tiltai. 2016 m. Pakruojo Rotary klubo iniciatyva Pakruojo miesto parke pasodintas sakurų sodas.
Informacija:
Pakruojis
55.980802, 23.849302
Peleniškių piliakalnis
Trys kilometrai į rytus nuo Pašvitinio prie Peleniškių kaimo yra gražus piliakalnis, žmonių vadinamas Pelaniškių kalnu. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga 50×25 m dydžio, šlaitai statūs, apie 8 m aukščio, apaugę praretintais lapuočiais ir pušimis. Šioje piliakalnio papėdėje iškastas 10 m pločio ir 3 m gylio griovys, atkertantis žemesnį trikampį kalvos smaigalį, kuriame buvo priešpilis. Piliakalnis apardytas 1910 m. jame pradėjus laidoti mirusiuosius. Papėdėje 1 ha plote yra gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a.
Informacija:
Peleniškiai, Pakruojo raj.
56.151012, 23.856502
Paežerių akmuo su dubenėliais (užtvankos saloje)
Akmuo – rusvai mėlynas granitas, plokščiu, lygiu paviršiumi, 2×1,6 m dydžio, 80 cm aukščio. Yra apie 50 dubenėlių ant akmens viršutinės plokštumos, nuolaidžių šonų (iki 5 cm skr., 1,5–2 cm gylio). Dubenėlių konfigūracijos primena žvaigždėto dangaus plotą aplink Paukščių taką (Kasiopėja, Andromeda, kt.). Padav. Koplyčkalnyje, kur guli akmuo, buvo koplyčia (ji “užpustyta”, prasmegusi), čia vaidenasi.
Dubenėliai ant akmens – ,,velnio kulnys”, dubenėliuose susirinkusiu lietaus vandeniu žmonės gydydavo akis (Šliavas J., 1975.P.112). Kada akmenys dar buvę minkšti, čia velniukai mėgdavo kelti vestuves ir kulnimis akmenį išvaikščiojo – pasidarė duobutės. Kartą velniams vestuves bekeliant, užėjo audra, Perkūnas trenkė į akmenį, velniukai nudardėjo į pragarą, po to nebesirodydavo (Tarasenka P., 1958. P.34; galutinai neaišku, ar padavimas ne apie Šeduvos vls. Paežerių akmenį – V.V.). Kitų manymu – po akmeniu buvo paslėpta aukso. Tiriant vietą, kur akmuo gulėjo, iki jį pastumiant, kultūrinio sluoksnio pėdsakų nerasta, kiek toliau – XVII a. buvo laidojama. 1968 m.
*Informacija iš Pakruojo rajono savivaldybės puslapio.
Informacija:
Paežeriai, Pakruojo raj.
55.922551, 23.869113
